2001-07-08

Kas būna, kai žmogus pamiršta

Šaltinį gyvąjį ir savo pradžią?

Kai senos sakmės ir legendos miršta?

Tada tikėti lieka tik miražais.

Ir beprotybė beldžiasi prie durų,

Nes Angelas nei Dievas nebesaugo,

Nes bendradarbių, giminaičių turim būrį,

Tiktai nei vieno tikro, gero draugo.

Kai gatvėj mus piktu žvilgsniu nulydi

„teisingi“ vyrai, moterys „teisingos“,

Vitrinos mūsų rūbų nepavydi,

Lietus ir sniegas užu kaklo krinta.

Ir ras kiekvienas kuo apkaltint kvailį,

Vis ieškantį tiesos ir supratimo.

Už Tiesą rizikuojant savo kailiu

Melagis pamazgas tau ant pakaušio pila.