Netikrumas (2005-12-14)

Suplėšytoj tyloj dejuoja žodžiai,

Ramybėj sujauktoj viltis pražūna...

Ir siurbia kraują netikrumas godžiai,

Kasdienės laimės užtvaros sugriūna...

Ir vėl žiūriu į žvaigždę kaip stebuklą,

Ir vėl matau prasmės beprasmę dalią...

Pasaulio proto galios valią buką,

Virš pragarmės lynu nutiestą kelią...

Tik tiek turiu... tik juodą netikrumą...

Tik slogų norą pailsėt... Gal mirti...

Už kokius pinigus, už kokį paklusnumą

Nupirkt, užsitarnaut šviesesnę mintį

Apie Visatą – gėrio karalienę

Ir dvasios tobulėjimo troškimą...

Pasaulį judinantį meilę – Vienį

Ir sielos prarastos prisiminimą...