2007-01-07

Aš pamečiau kažką, kai saulė leidos,

O pievose žydėjo lubinai...

Girdžiu dar vis žodžius, bet mano veidas –

Šviesa žvaigždžių, užgesusių seniai...

Aš pamečiau kažkur – gal ten, per puotą

Tarp kaukių, pokštų, vyno butelių.

Nuo šiol visa tiesa tokia kampuota.

Dar vieną taurę aš už ją keliu...

Ir pamirštu, kodėl manęs nemyli,

Ko man laiškų nerašo angelai...

Lig šiol matuoju savo taurės gylį.

Pasaulio plotį užmiršau seniai...

Žinau tiktai, kad ten, už lauko durų

Jau tyko mano dūšios slibinai.

Ar stos kas nors už vargšę sielą mūru?

Vargu. Iš baimės slepiasi jinai...

Tu draugas man? Įpilk ir duok užkąsti.

Už tai tave tikrai labai gerbiu.

Prisimeni, kaip tiesą bandėm rasti?

Kokioj skylėj jinai? Dar pilk. Verkiu.

Taurėj pabėgus laimė atsispindi.

Bučiuoju vis apgaunančius lašus.

Įpilk užsimiršimo dar per sprindį

Ir slėpk baltai-juodai pilkus dažus.

Įpilk man meilės, proto ir gražumo.

Įpilk vilties. Kam nerimą pili?

Te paskandintos visos klaidos būna.

Sunkumų bokštai griūva dideli.

Aš pamečiau save, kai saulė leidos

Ir sąžinė vargu ar tai atleis.

Kaip priekaištas man spindi tavo veidas.

Taurėj su apgaulingaisiais lašais...