Dangus (2005-12-28)

Žvaigždžių žiburiais nusagstytas dangus...

Toks mažas ir silpnas sustoja žmogus

Ir žvelgia į žiburį... Buria likimą

Lig kaklo nugrimzdęs į savo laukimą...

Į žodžių marias... Į troškimų brūzgynus...

Net savojo veido gerai nepažinęs...

Sunkumų prislėgtas, vilčių prirakintas...

Ir kūno bei sielos kovų nukankintas...

Sustoja ir žiūri... Ir nieko nežino...

Nors tiki, kad jam tas žvaigždes pakabino...

Smiltelė ir dulkė prieš aukštį plotį...

Jam stoti ar gulti? Tylėti ar ploti?

Ir nieko nevyksta, kai priešui atleidžia...

Net pyktis bei skausmas padangių nežeidžia...

Tik šypsos mėnulis pro debesį juodą

Ir nežada nieko... Nei ima, nei duoda...