1998-05-26

Kūrėjau, pašaukei mane

Iš nebūties ramios į viltį,

Kad siela nuodėmės sapne

Bandytų vėl į šviesą kilti.

Tik nesakei, kiek bus tamsos,

Kiek purvo, kraujo ir mirties

Prie kelio žmogiško rymos

Ir į keleivį ranką ties.

Kiek melo bus, nepagarbos

Ir kiek žiaurumo manyje

Vešliom erškėtrožėm bujos...

Kad meilė miršta kelyje...

Kad ašaros neplaus kaltės.

Kad neatleistos klaidos bus.

Kad krisiu kelyje viena.

Nejau nuvargus siela žus?