1997-09-17

Vėl stotis. Po lietaus nuo stogų

Dar ruduo graudžiom ašarom laša.

Kaip pakilt nuo vilties be klaidų?

Vien gyvenimo darosi maža.

Kur išeit? Nesakyk... Nestuksenk...

Į rytojų?.. Į šiandien?.. Į vakar?..

Negaliu jau alsuot nei rusent,

Kaip žuvis gaudau rudenio kvapą.

Pliš širdis... Truks širdis, jei iš ties

Nenutils gaidos tyro laukimo.

Bent ištartų kas nors iš nakties:

„Ten buvai juk ne tu, o likimas“.