Aš nežinau, kas aš (1991)

Aš nežinau, kas aš esu tokia:

Ar milžinė esu aš ar menkysta.

Ar žygdarbiams, ar kovai pakelta,

Ar tik klajoti begaliniais žemės klystkeliais...

Žinau – dangaus tikrai aš neverta.

Tačiau galbūt ir pragaras netinka...

Nors kartais aš esu visai menka,

Bet kartais – net labai labai didinga.

Dažnai aš sau esu geriausia draugė,

Bet kartais – netgi priešas įžūlus.

Man kartais žemėj baisiai trūksta saulės,

O kartais – šiaurės vėjas nebaisus.

Ne kartą rodės: daug ką pažinau aš.

Tačiau netrukus nebesuprantu:

Iš kur įžemę eina dienos naujos?

Nejau jos dings be pėdų, be žymių?

Viena diena atrodo puiki šventė,

Kita – gyvent daugiau nebegaliu.

Ir taip klajoju žemėje kas kartą,

Ir savo vietos aš nesurandu.

Ar man klajonės, ar vargai patinka,

Ar vėtra Baltijos, ar marių ramuma?

Ar dar galiu aš būti kuo naudinga,

Ar viskas prarasta ir tarti viskam ne?