Aš (2005-11-29)

Aš išnyru iš pilko nebuvimo,

Tokia skaidri gyvenimo versmė,

Kuri ribų savų dar nepažino

Ir paskirties: ar griauti, ar mylėt...

Aš išnyru į dar pilkesnį rūką,

Į sumaištį spalvų, jausmų, tiesų.

Žiūriu į žiedą – mažąjį broliuką

Ir klausiu: „Kas tu toks? Kas aš esu?“

Klumpu tikėdama... Kylu ir leidžiuos....

Jau sieksiu žvaigždę - vėl juodam dugne...

Klaidų sunkių sau niekaip neatleidžiu...

Jausmai ir protas smaugia vėl mane...

Aš ne žvaigždė, ne žemė, ne gelmė...

Gal tik svyravimas tarp grožio ir bjaurumo,

Tarp meilės troškulio ir baimės neturėt

Nei žemės, nei dangaus, nei savitumo...