1997

Vis stabteli popieriuj mintys

Ir pertrūksta laikas takus...

Sustoja gimimai ir mirtys,

Gyvenimo liūnas klampus.

Akimirkoj šnabždesį gilų

Lemties ir apvaizdos girdžiu.

Nuo kūno minčių atsiskyrus

Būties kitą veidą liečiu.

Ką sako daiktai apsiblausę,

Ką kužda tyla amžina –

Ne grubiajai žemiškai ausiai

Būtie – nebūties aimana.

Šešėliai iškilę panyra

Juodam nebūties šuliny.

Vien žodžiai, per amžius sudilę,

Tarti ir visai netarti.

Minutės mintis nutekėjo

Ir vėl užsivėrė dangus...

Tiek maža pažinti reikėjo,

Kad aš – tik menkutis žmogus.