1997-06-06

Kai labai jau sunku –

Išeinu aš iš jūsų pasaulio

Į savąsias erdves,

Kur laukai ir miškai,

Su gamta pakalbėt – apkabinti kaštoną

Ir paklaust, ką jis jaučia, kai žydi.

Prisiglaust prie žolės, kad į ausį

Pašnibždėtų augimo slaptybes.

Pasitart su dangum –

Tegul klausimą

Vyturys nepailstantis kels

Ir pabers giesmeles man į delnus.

Išeinu ir kitur – dar giliau, negu žemė,

Dar aukščiau, nei dangus,

Ten, kur visko pradžia,

Kur namai ne tik kūno,

Kur nunešt tik mintis visagalė,

Kur ramybės laukai ir Tiesa.

Margą paukštę – svajonę – vejuos,

Nes dažnai tik ji draugė,

Ribuliuodama veda ir kviečia.

Ir einu nežinau kur

Klupdama, griūdama,

Po kiekvieno kritimo tariu,

Kad daugiau gal jau neatsikelsiu,

Nevaikysiu svajonių miražo.

Bet sparnai

Laisvą paukštę – neramiąją sielą

Vėlei kelia ir veda. Ir neša...