1997-05-29

Kartais šitaip sunku užaugti,

Išaugti nors jau mėtos žaislai

Ir žaidimas jau kitas – toks rimtas,

Net jo vardas skambus: REIKALAI.

Bet vis tiek tai žaidimas.

Mes žaidžiam

Gyvenimą – būtį ir mirtį,

Tik kitais pavadiname žodžiais

Iš vaikystės atsineštą viltį

Ir save...

Kai vaikystėje buvom Kažkas –

Ateitis, Perspektyvos, Rytojus,

Nors galbūt tik tada mes gyvenom DABAR,

Viską veikėm ir darėme ŠIANDIEN.

Ir tikrai tada buvom KAŽKAS:

Asmenybė be turto ir vardo,

Padėties ir ryšių, be diplomo,

Galbūt Niekas pasaulio simfonijoj,

Bet turėjom SAVE. Savyje –

Tėtį, mamą, gimtinę ir baimę.

Ir to neslėpėme. Juk mažam

Leista būti silpnu ir bejėgiu.

Leista guostis, kai skauda,

Prisiglaust prie mamos, kai baisu.

Nereikėjo dar kaukės – šiurkštumo

Nei niūrios šypsenos.

Ir mylėjo už tai, kad mes esam,

Nors nevykę, neklusnūs, tik gražūs,

Nors nesilenkėm žemės karaliams,

Nors negarbinom kraujo, stabų,

Nors gyvenom tiktai šia diena...

Bet gyvenom ir buvom tikrieji

Mūsų žemės ir savo valdovai,

Kol užaugom ir tapom vergais.

Savo kūno, instinktų, net valios,

Ritualų, likimų, mirties.

Ir sunku pripažinti net sau,

Kaip žemai augdami nusiritom,

Jeigu tapom bedaliais visatos,

Našlaičiais didžiosios lemties.